Neišbrendu iš ilgesio spalvoto,
O ir nenoriu... Juk ruduo aplinkui.
Atsimojavo gervės, išplasnojo,
Kad grįžtų... Aš prie žemės prirakinta,
Tvirtai įaugusi į gimtą molį,
Neišskrendu, nes grįžti negalėčiau...
Ruduo man šitą lemtį dovanojo
Ir ilgesį... Brendu per jį iš lėto...
Dairaus, stebiuosi, ieškau, nerimauju,
Kas rytą tarsi užgimstu iš naujo!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-09-30 11:57:14
Kartais ir ilgesys padeda nugalėti liūdnas mintis ir rutinos jausmą.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2021-09-29 14:29:52
Labai gerai, kad niekur neišplasnoji, rudenine kregždele,
kas taip gražiai bristų per rugsėjį.Gražių saulėtų dienų!
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2021-09-29 13:58:43
liūdnokai, bet su viltimi