Neišbrendu iš ilgesio spalvoto,
O ir nenoriu... Juk ruduo aplinkui.
Atsimojavo gervės, išplasnojo,
Kad grįžtų... Aš prie žemės prirakinta,
Tvirtai įaugusi į gimtą molį,
Neišskrendu, nes grįžti negalėčiau...
Ruduo man šitą lemtį dovanojo
Ir ilgesį... Brendu per jį iš lėto...

Dairaus, stebiuosi, ieškau, nerimauju,
Kas rytą tarsi užgimstu iš naujo!