Jūs sakot – grybų kraštas.
Sakau – ir uogų. Bet
pirmiausia – didelių miškų.
Šiliniai mes.
Čia kopos mirusios,
Bet upės teka.
Lopšiai atiduoti lizdams gandrų.
Po truputį išnykti žadam,
Ir bus raistai Čepkelių didesni.

Kaip sopuliai
Negreitai
Šliauždamas išeina mirti kraštas –
Kiemas po kiemo,
Kaimas paskui kaimą...
Ir – kaip kad būdavo anksčiau po mūšių –
Nėra kam poteriauti „Tėve mūsų... “
Ir poterius parsiveža kaip druską kažkada –
Iš Druskininkų ar Marcinkonių.
Tik žvakių daug.
Iš anksto pasirūpinta,
Kad nereikėtų kvaršinti galvos,
Kai vėl už mirusį giedos.
O jūs va sakot – grybų kraštas...