Ilgėja vakaras, ilgėja sakiniai,
Namai pakvimpa obuolių pyragais.
Nudažo pienas kavą balzganai,
O į skvernus kabinas sagos.
Per vasarą nespėjau susivert
Jos šilumos, lyg žemuogių ant smilgos.
Diena – gyvenimas.
Vis pagalvoju, kad
Kasdien istorijom lentynos pildos.
Rikiuojas ten didoki ir maži
Puodeliai porceliano.
Ir moliniai.
Vieni tik dulkes kaupia, dievaži,
Kitus – paglostyt rankos ima.
O vakaras vis skverbiasi giliau
Į laiką, kuris skirtas dienai.
Nesugrąžint, ko nesuspėjau jau,
Tiesiog, kavoj paliksiu vietos pienui.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2021-09-21 11:22:22
labai mieli žodžiai...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2021-09-20 15:59:19
taip gražiai ir lyriškai apie paprastus dalykus, tik jautrus, geras žmogus taip sugeba, ačiū.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2021-09-20 10:12:56
Mūsų gyvenimo atminties lentynose prisikaupia visko ir apdulkėjusių, ir dūžtančių...,
o kai dulkes nušluostę į kurį nors įpilame kavos - jau nesinori kartumo, paliekame
vietos pienui (praeitį visada pagražiname, kad nebūtų juoda). Čia - šiaip brūkštelėjau.
Prasmingos Jūsų mintys, gražiai jas veriate lyg vasaros dienas, lyg žemuoges.