Ilgėja vakaras, ilgėja sakiniai,
Namai pakvimpa obuolių pyragais.
Nudažo pienas kavą balzganai,
O į skvernus kabinas sagos.

Per vasarą nespėjau susivert
Jos šilumos, lyg žemuogių ant smilgos.
Diena – gyvenimas.
Vis pagalvoju, kad
Kasdien istorijom lentynos pildos.

Rikiuojas ten didoki ir maži
Puodeliai porceliano.
Ir moliniai.
Vieni tik dulkes kaupia, dievaži,
Kitus – paglostyt rankos ima.

O vakaras vis skverbiasi giliau
Į laiką, kuris skirtas dienai.
Nesugrąžint, ko nesuspėjau jau,
Tiesiog, kavoj paliksiu vietos pienui.