Juk tai akivaizdu, jog tarpstame savaisiais trupiniais
It vasaros spalvas išbarstantys žolynai.
Baugina permainos, bet viską teks paleist –
Nenorime žinoti. Ar tikrai nežinom?.
Aure, suglamžyti, išbluke, vos drungni,
Paklystantys namuose, sapnuos ir atminimuos.
Kokia iliuzija, jog dar kažką gali.
Tai kam tada krepšelis, pilnas grimo?
Drovu savęs. Užsidarai duris.
Ruduo įeina ir atranda tylą,
Nes visas turtas paliktas seniai –
Kai prie viens kito mudu nesušylam,
Nebesiglaustome. Juokinga ir graudu.
Erdvė platėja, tiktai Laikas dyla.
Pro būtus žiedlapius aš link tavęs brendu.
Į mūsų rytdieną neišraiškingai žilą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2021-09-19 20:28:40
Jautru ir ką gi, pergyvename savo vyrus, kartais net vaikus, vadinasi turėjome kažką dar užbaigti, ko nepadarėme.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2021-09-19 11:55:04
Labai graži, širdį paliečianti lyrika.
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2021-09-19 11:07:21
Labai gražiai užbaigia lyrinio subjekto mintis paskutinės dvi eilutės. Subalansuota visiems gyvenimo tarpsniams.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2021-09-19 10:10:01
Ką čia bepasakysi, kai viskas pasakyta, neatsiklaususi, kapt - ir nusinešiau, ačiū.
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2021-09-19 08:41:27
Kokios nuostabios Jūsų eilės, kiekviena eilutė...