Juk tai akivaizdu, jog tarpstame savaisiais trupiniais
It vasaros spalvas išbarstantys žolynai.
Baugina permainos, bet viską teks paleist –
Nenorime žinoti. Ar tikrai nežinom?.
Aure, suglamžyti, išbluke, vos drungni,
Paklystantys namuose, sapnuos ir atminimuos.
Kokia iliuzija, jog dar kažką gali.
Tai kam tada krepšelis, pilnas grimo?
Drovu savęs. Užsidarai duris.
Ruduo įeina ir atranda tylą,
Nes visas turtas paliktas seniai –
Kai prie viens kito mudu nesušylam,
Nebesiglaustome. Juokinga ir graudu.
Erdvė platėja, tiktai Laikas dyla.
Pro būtus žiedlapius aš link tavęs brendu.
Į mūsų rytdieną neišraiškingai žilą.