Santrauka:
Kai griaudėja...
Lietus... Perkūnas smarkiai trankos,
Danguj – vėl žaibo bučiniai.
Širdis vėl dreba, šąla rankos,
Jau saulės nebėra seniai.
Akim liečiu pabaisą dangų,
Bijau. Aš laukiu vėl šviesos.
O blyksniai vis pašėlę rangos,
O kas gi baimę išnešios?
Etuno
2005-06-01 17:11:33
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tina Rein
Sukurta: 2005-06-05 09:18:07
Neįdomus.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-06-02 20:17:04
gamtos plyšelis susimaišęs su baime.
:
Sukurta: 2005-06-02 12:23:27
Antrame posme iki pirmo taško - grožis :)
Vartotojas (-a): Aiškiaregė
Sukurta: 2005-06-02 09:13:52
Tiesą sakant perskaičius pradžią tikėjaus stipresnio kūrinio. Patiko antro posmo trečia eilutė.