Ne visuomet tyla prieš audrą,
Ne visuomet po audros tyla,
Ne visuomet verki, kai skauda,
Ne visuomet apšviečia delčia.
Bangos tai kyla, tai slūgsta,
Lūžta laivų stiebai ir krenta,
Kaunasi stichijos ir žmonės,
Mokosi plaukti į tolimą krantą.
Vieni laimėję namo sugrįžta,
Kitus pasiglemžia nerami jūra,
Viskas nutyla, audros lyg nebūta,
Mažos bangelės ramiai sau gūra.
Vaikšto jūros pakrantėm moterys,
Tai senos motinos, tai jaunos našlės,
Kol paskutinė viltis, paskutinė ašara
Sustingsta gintaru ir jūron nuskęsta.
poeta
2021-09-06 00:53:26
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-09-06 13:05:00
Prasmingos tapybiškos eilės.
Skaitant prieš akis iškyla ryškus vaizdas skęstančio laivo. Prie jo kyšo ranka bandanti surasti už ko nusitverti.
Tai nuožmi kova žmonių su likimais gyvenimo jūroje.