Ne visuomet tyla prieš audrą,
Ne visuomet po audros tyla,
Ne visuomet verki, kai skauda,
Ne visuomet apšviečia delčia.
 
Bangos tai kyla, tai slūgsta,
Lūžta laivų stiebai ir krenta,
Kaunasi stichijos ir žmonės,
Mokosi plaukti į tolimą krantą.
 
Vieni laimėję namo sugrįžta,
Kitus pasiglemžia nerami jūra,
Viskas nutyla, audros lyg nebūta,
Mažos bangelės ramiai sau gūra.
 
Vaikšto jūros pakrantėm moterys,
Tai senos motinos, tai jaunos našlės,
Kol paskutinė viltis, paskutinė ašara
Sustingsta gintaru ir jūron nuskęsta.