Nepabėgsiu nuo vasaros saulės,
atnešusių lietų vakarų vėjų,
trumpiausia naktis nuaidėjo,
kamputyje neatrasiu saugių vietų.
Laukiau vasaros šilumos,
per trumpą laiką, kuri dovanoja –
deja, pašėlusiai nubėgs, nesustos –
ji su lengvu vėjeliu klajoja.
Vasaros saulė, vasaros vėjas,
nors vangiai – jaučiu, esu su jais,
atnešė pojūčius sielai naujus,
norisi keliauti vasaros keliais,
prašyti saulės, jog nepaliktų,
laikas paaukotų šiltų valandų daugiau,
nesvarbu, kas mintims benutiktų:
negaliu užsisklęsti – taip lengviau.
Toliau klaidžioju labirintuos,
rytui prašvitus, kažką atrandi,
neklajoji kloduos nepažintuos,
viskas tarsi buvo ir liko niekai.
2005 m.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2021-07-22 11:25:08
Reikėtų paklaidžioti šito kūrinėlio labirintuose ir išgryninti mintį.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-07-22 07:43:29
Išreikštas emocinis išgyvenimas, kurį sukėlė gyvenimo tikrovė bei poetės santykis su aplinka.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-07-21 19:43:04
O juk pravartu ir pačiai įdomu turėtų būti po tiek laiko bandyti redaguoti.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2021-07-21 14:45:32
Nesupratau. Kažkaip keistai, tai klaidžiojat labirintuose, tai čia pat neklajojate kloduose
neatpažintuose...