Nepabėgsiu nuo vasaros saulės,
atnešusių lietų vakarų vėjų,
trumpiausia naktis nuaidėjo,
kamputyje neatrasiu saugių vietų.
Laukiau vasaros šilumos,
per trumpą laiką, kuri dovanoja –
deja, pašėlusiai nubėgs, nesustos –
ji su lengvu vėjeliu klajoja.
Vasaros saulė, vasaros vėjas,
nors vangiai – jaučiu, esu su jais,
atnešė pojūčius sielai naujus,            
norisi keliauti vasaros keliais,
prašyti saulės, jog nepaliktų,
laikas paaukotų šiltų valandų daugiau,
nesvarbu, kas mintims benutiktų:
negaliu užsisklęsti – taip lengviau.
Toliau klaidžioju labirintuos,
rytui prašvitus, kažką atrandi,
neklajoji kloduos nepažintuos,
viskas tarsi buvo ir liko niekai.

2005 m.