Būti ar nebūti

Meldžiu dangaus nerūstaut ir nebarti,
Nesiųsti prakeiksmų žaibų,
Aš viską išpirkau, aš iškentėjau – tartis
su savimi ir likimu turiu.

Turiu aš nusilenkti mūzai,
Ji kartais lanko nuolanki mane,
Gyvenimo ir koziriai, ir tūzai
Sugrįžta man turtais mene.

Tik jie, ne mūs būtis, nevienadieniai,
Jie beldžias amžinybėn – ar įleis?
Nuspręsti kartais tenka vienai –
Gyvens ar mirs šie kūriniai?
bitėžolė

2021-07-20 16:30:46

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2021-07-21 21:39:35

Sakoma, kad kiekvienas paliekam pėdas žemėj, kai einam takais. Jei jos gilios - ilgam pasilieka, jei teisingos - jos tampa keliais. todėl savaime suprantamas noras, kad po mūsų liktų talentingų žmonių kūryba.

Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2021-07-21 19:51:40

Galvoju ir aš, ko verta tai, ką sukuriam. Turbūt man nelabai svarbu, kaip su kūriniais bus, svarbiau, kad akimirksnį pati TAI patyriu. Tiesiog be jokių susirūpinimų lyg žaibas pereina per sielą, nušvitindamas kažką tokio sunkiai įvardijamo.
Jei manoma, kad reikia spręsti, išspręsite.

Vartotojas (-a): pavėjui

Sukurta: 2021-07-21 07:16:48

Gyvens, jei turės išliekamosios vertės:)

Vartotojas (-a): delioren

Sukurta: 2021-07-20 22:07:06

Bus! Gyvens!

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2021-07-20 17:26:31

Skausmingas per širdį einantis kūrinys.
Dangus visada už viską atleidžia, o kūriniai privalo nemirti, o gyventi. Tai jų privilegija.