Meldžiu dangaus nerūstaut ir nebarti,
Nesiųsti prakeiksmų žaibų,
Aš viską išpirkau, aš iškentėjau – tartis
su savimi ir likimu turiu.

Turiu aš nusilenkti mūzai,
Ji kartais lanko nuolanki mane,
Gyvenimo ir koziriai, ir tūzai
Sugrįžta man turtais mene.

Tik jie, ne mūs būtis, nevienadieniai,
Jie beldžias amžinybėn – ar įleis?
Nuspręsti kartais tenka vienai –
Gyvens ar mirs šie kūriniai?