PROLOGAS    
        
PELĖDA:    
Man nesvarbu,        
Kaip ir nuo ko pradėti piešti –
Nuo kojų ar galvos.
Man tik svarbu,
Kad žmonės atpažintų,
Jog nupiešiau Gudavičių –
Istoriką tautos.
Ir nesvarbu, iš kur ir kaip jis čia atklydo –
Gal Noė, kai nuseko tvanas, jį paliko.
O gal vėliau it įstabus d‘Artjanas,
Išgirdęs gražų vardą Lietuvos,
Atkako raitas iš Paryžiaus
Čia paieškoti mylimos.
Gal buvo dar kitaip – ir jis,
Sunkus ir nerangus it riteris,
Apkaustytas šarvais,
Per Prūsus, Latviją ir Estiją
Su vokiečiais atėjo Ordino laikais.
Ir jeigu taip, tai vėl gi nesvarbu,
Kuri ranka jo kalaviją, kuri kryžių laikė.
Aš noriu ir labai tikiu,
Kad Edvardas Gudavičius,
Išlikęs mano piešiny,
Vizitinės kortelės neprašys –
Kas tu bebūtum, jei žmogus, jam to pakanka,
Kad jam, skaitytojau, paspaustum ranką
Ir štai pirmoji raidė A.
Prašom, priimkit, žmonės, ją.

                   PIRMO VEIKSMO 1-oji scena

(Namų aplinkoje Edvardas su žmona  apžiūrinėja popiergalį, ant  kurio nupieštas jis ir žirgas)                                              

EDVARDAS:
Kokie niekai. Tik pažiūrėk –
Gudavičius ant žirgo balto...
Tiek metų su lazda, o raitelis.
Iš kur ta išmonė? Dar gyvas, dar esu,
Dar alumi skalauju gerklę,
Dar žvilgteliu kreiva akim, kad nematytum tu,
Į moterį –
Gražiausią puošmeną pasaulio.            
Bet iki žirgo man – kaip nusidėjėliui – lig Šv. Petro.
Tegu nelaukia jis –
Dangun jo Petras nepriims.
Nors Dievas žino – būna ir  kitaip:
Papilėje – antai! – ant pjedestalo aukšto
Daukantas iškeltas.
Bet jeigu kas manys,
Kad Edvardas Gudavičius – jo mokinys,
Tai ne...
Fantazijos tebūna mano sapnuose,
Bet ne prie darbo stalo...
                    
ŽMONA:
– Nagi parodyk, ką tu čia, žmogau, turi.    
Oho! Gražu juk! Tai kodėl kaip spragilas bumbsi?
Patinka man tave matyt ant šito žirgo,
Bet pasakyki, Edvardai, iš kur jis,
Iš kokio žirgyno?
Aš nenorėčiau, jog vaizdelis šitas – dėl reklamos.
O juo labiau – jei žirgas paimtas skolon.                  
                              
EDVARDAS:
– Ką tu kalbi?
(Atleisk jai, Viešpatie, nebauski jos..)
Ką tu kalbi, mieloji moteriške...
Aš nežinau, iš kur šis žirgas,
Nežinau, kas piešė jį,
Tačiau žinau – kvailių nemaža Lietuvoj.

ŽMONA:
Bet juk ant žirgo ne kuris iš jų, o tu...
Ir parašas, kad  nesuklystum: E. GUDAVIČIUS.
O kas šį vaizdą piešė, tai, manyčiau, nesvarbu,
Tik gaila, kad ant  žirgo vienas,
O manęs net ir šalia nėra.  
Todėl, sakyčiau, ne kvailiai
Savigarbos pasaulį valdo.
Aš nesakau, kad „Dieve, jiems padėk!“
Net ir dabar, matydama tave ant žirgo balto,
Ir tą, kuris taip nupiešė tave...
Bet stop – ar nupiešė?
Juk tai, ką matom – ne paveikslas dar,
Nebent eskizas būsimo paveikslo –
Ir nieks dabar negali pasakyti,
Kad jis išliks jame.
                    
EDVARDAS:
Tu – kas? Tarnaut atėjusi merga
Ar žinomo istoriko žmona?
Jeigu taip nupiešta, tegu taip lieka.
Neaušinki burnos,
Nes, regis, primesi man sermėgą,
Tą vyrų kostiumėlį Lietuvos –
Kodėl, girdi, aš piešiny be jos?
Šiukšlynų žmonės... netgi jie neaprengti jomis.
Nebent artistai...
Jiems, ką tik paduosi – viskas tinka.
                  
ŽMONA:
Ir vis dėlto ji tau pritiktų...
Ne šito amžiaus tu žmogus.
Štai kalavijas – jis tau tinka.
Štai kryžius pirmas Lietuvos...
Ką ant tavęs uždėsi, ką į rankas įduosi,                  
Vis tiek esi  tu Edvardas Gudavičius –
Nuo kojinių ant kojų,
Iki kepurės ant galvos.
Net žirgas – pyk nepyk – jis
Irgi, regis,  ne Edvardą Gudavičių ant balno kelia –
Kelia vienintelį karalių Lietuvos.
Tiktai nepyk... Prašau.
Ką nusipelnęs, tą ir gauni...
Papilėje ant pjedestalo Daukantas iškeltas
O piešinio eskize – Edvardas ant žirgo balto.
Tačiau, man regis, nelabai svarbu,
Kas tave šitaip piešia...
Dabar, kai esame čia dviese,
Tau pasakyt ramia širdim galiu.
Šiandieną, Edvardai, esi dar čia,
O ryt jau tryliktame amžiuj būsi,
O, Edvardai, o, mano meile įstabi –
Žinau, jaučiu – tu būsi su manim
Net ir tuomet, kai būsi taip toli,
Kur užmarštis,
Kur jos – Valstybės Lietuvos –
Istorijos pradžia.
Žinau, nenori, kad jinai būtų bergždžia,
Bevaisė, kaip kalbos žodynas sako,
Kad  pradžią jos ne vokietis, ne lenkas atsimintų.
Kad atsimintų Lietuva. Pati.
Galbūt ir žirgas šitas tau –
Kad būt greičiau išjojusiam parjoti?

EDVARDAS:
Tu taip manai?      
Sunku tikėt, kad aitvarai
Po Lietuvą klajoja, dovanas dalija.
Šis įvykis man primena Petraitį    
Prisimeni?
Vis gyrėsi, kad žirgą dovanos Brazauskui.
Tai jeigu man – kaip jam tuomet,
Tai, atsiprašant, špygą gausi.
              
ŽMONA:                  
Taip nekalbėk. Anksčiau sakydavom –
Ir sienos girdi.
Dabar – ir popierius.

EDVARDAS:
Na, taip. Bet žirgas... Neakla. Matai.
Jis parengtas. Ir kamanos. Ir balnas.
Ir viskas – kaip senais laikais,
Kuomet į žygi sunkų kildavo lietuviai.
Bet aš – istorikas,
Ir man senų laikų nebūna –
Tai kasdienybė.
Ir jeigu netikėtai nukrenta žvaigždė,
Priimk žmogau,
Tikriausiai ji iš Dievo rankų.
Ar supranti, mieloji, ką aš tau sakau?

ŽMONA:
Žvaigždė, sakai. Sakai, jei nukrenta...
Gerai, kad ji čia niekada nekrito.
Tik dulkės. Akmeninės atplaišos,
Vadinamos meteoritais.
Kad ir anas, kurį vadina Tungusku.
Akmuo – ir tiek.
Tik žybtelėjo danguje,
O kol ant žemės nusileido – liko pelenai...
Tačiau, deja, užsiliepsnojusi tundra
Jau degė, švietė mėnesius, o gal metus,
Ir negirdėjau, kad ją kas
Bet kartą pavadint žvaigžde.

EDVARDAS:
Dėkoju tau... Čia išsakytą mintį supratau,
Ir  ji palieka mano galvoje
Nemažareikšmį supratimą...
Adomas irgi dovanojo šonkaulį,
Kad šalia jo būtų Ieva,
Bet  iš tikrųjų jis ne žmoną sau,
O pragarą padovanojo.
Ir nevaidink nustebusios.
Kokete nebuvai ir jau nebūsi,  
O kita vertus – argi čia scena?
Kol kas tai
(Nemanau, kad pamiršai)
Gudavičių namai...

ŽMONA:
Kartu su nupieštu ant popieriaus skiautelės
Ir nežinia iš kur ir kaip žirgu atklydusiu.  
Na ką gi – pasiimki savo žirgą.
Kaip Nėris Salomėja sako:
„Ilgai laukus,
Dar palauk...“
Žinau, tavęs nesulaikysiu.
Ir XIII amžiuj daug gražių panų
Bet, ačiū, Edvardai, kad ieškai ten ne jų...
          
PELĖDA:
Sužvengė žirgas, kojom trepsi
Toks nekantrus kaip pasaka graži.
Tokios turbūt Europoj nesurasi,
Nes ji – tokia  „graži“ –
Prasideda dabar ir Lietuvoj...
                
Ir Dieve mano!..
Popierius išslydo                          
Ir nežinau, kas manim tikės, kas ne.
Tačiau ir Edvardas Gudavičius
Su žirgu jau kieme...
Todėl ir žirgas žvengia, trepsi...
Nerimsta it užgriuvusi audra.
Vis skubina Gudavičių,
Kad tik Bumblauskas
Su klausimais nespėtų
Atsirasti čia.
Tuomet  bent valandą užtruktų,
Nes laikas jam – ne auksas, o guma:
Patrauki į save (atrodo – tavo)              
Paleidi –
Švyst ir nuskrenda strėle.
Kas žino, kaip jis gali pasielgti?
O va, Gudavičiui pritrūksta jo dažnai.
O dar  dažniau to laiko ir visai nėra.
Tik pažvelgė į buto langus,
Tik pamojavo rankute,
Tik dribt į balną ir – aida!..         
Ten, už kalnų, už marių, už platybių
Jo laukia mindauginė Lietuva.    
Dabar jau kelią  žino –
Žirgui jį parodys.
Tačiau anksčiau, kai vienas... pėstute...
Atleisk, skaitytojau, –
Tuomet  jau baigias pasaka,
Prasideda kančia..
Tai pasakyki, ko –
Ar pasakos tu, ar teisybės nori?