Santrauka:
Dar viena seniena be korektūros, sutampanti su laikmečiu...
Paskutinis, ankstyvas birželio rytas –
kol kas saulė linksmai kyla –
nepažadins nieko žodis užrašytas –
aplinkui visur tyla...
Mintys pailsėjusios – turiu kažką nuveikti,
tačiau negaliu – nubraukti rasos lašo
nuo gaivios žolės – pėdos jų nepalies...
Vaikštau kietais betono luitais ir
dėkoju – aplinkoje žalios sienos,
kupolai virš galvos –
kažkas nepatingėjo, sodino –
kitų pagailėjo, nenaikino –
tad esu tarsi vidury miško glūdumos...
Pavėsis – dėkoju vasaros gaivai,
Jie laiko prirakinę – negaliu nutolti.
Su šiuo reginiu susigyvenau seniai,
tik ryto sidabro rasos lašo ilgiuos.
Mano draugai – naktyje dundantys traukiniai...
2013 m.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-06-28 10:32:49
Autorės emocinį išgyvenimą sukelia gyvenimo tikrovė ir santykis su ja, kur atsispindi jausmų gama.
Paskutinis, ankstyvas birželio rytas...
Toks rytas ir man yra įsirėžęs į smegenis.
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2021-06-25 20:51:41
Paskutinis sakinys žaviai užbaigia.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2021-06-25 11:04:51
Vaikštau kietais betono luitais ir
dėkoju – aplinkoje žalios sienos...
Šios eilutės, manau, galėtų apibendrinti kontrastingas nuotaikas tarp eilučių, kai miesto fone, nakties traukinių dundesy ieškoma ramybės ir mėgaujamasi ankstyvo ryto tyla, ilgimasi gamtos, paliesti pėdomis rasą nuo gaivios žolės... Juk gamtoje ir ankstyvam ryte ramybės paslaptis.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-06-24 21:47:38
Mano draugai – naktyje dundantys traukiniai... – kažkaip netikėtai nuskambėjusi eilutė tarsi pažadino iš ryto tylios romantikos.