Paskutinis, ankstyvas birželio rytas –
kol kas saulė linksmai kyla –
nepažadins nieko žodis užrašytas –
aplinkui visur tyla...
Mintys pailsėjusios – turiu kažką nuveikti,
tačiau negaliu – nubraukti rasos lašo
nuo gaivios žolės – pėdos jų nepalies...
Vaikštau kietais betono luitais ir
dėkoju – aplinkoje žalios sienos,
kupolai virš galvos –
kažkas nepatingėjo, sodino –
kitų pagailėjo, nenaikino –
tad esu tarsi vidury miško glūdumos...
Pavėsis – dėkoju vasaros gaivai,
Jie laiko prirakinę – negaliu nutolti.
Su šiuo reginiu susigyvenau seniai,
tik ryto sidabro rasos lašo ilgiuos.
Mano draugai – naktyje dundantys traukiniai...

2013 m.