Jovarų naktis po gluosniais svyruokliais
Bučiavo dangaus žvaigždėtas akis;
Laumėmis ėjo nuėjo šešėliai juodi
Ir likom nakvoti po medžiais nuogi
Be nuodėmių, ydų, be skausmo širdy,
Tebuvome mes ir paukščio giesmė.
Bet tu nežinai – danguj vien tik debesys,
Nežinai – be debesų manęs juk nebus,
O be jų – ten skaidrus vandenynas,
Į jį pasineria aukštai iškeltos rankos;
Nesuteršti svetimų paslapčių, bet laisvi
Mes prigludę prie medžių kuždėjome tylą.
Po gluosniais svyruokliais paukštis tupėjo,
Giedojo jis giesmę pasauliui nuogam
Ir nieks neskaičiavo, kiek bučiuota žvaigždžių,
Nes guodėsi vėjai – nespėja jų rinkt...
Be gėdos, be širdgėlos nuraudom abu,
Tik naktis taip saldžiai jovaru kvepėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-06-24 09:22:20
Susimąsčiau, kodėl jovaras, tik jis vienas viską matė ir į pavadinimą pretendavo (minimi ir gluosniai svyruokliai, ir...)? Tai įkvėpė pasidomėti, ką mes vadiname jovaru.
„Lietuvių kalbos žodynas“ nurodo net penkis augalus, kurie gali būti vadinami jievaru ar jo fonetiniais variantais (jovaras, jievaras, ovaras ir kt.) ‒ tai tuopa, platanalapis klevas, paprastasis skroblas, platanas ir gudobelė. Krinta į akis tai, kad dauguma jievarais ar jovarais vadinamų medžių yra Lietuvoje savaime neaugantys, tačiau parkuose, dvarų alėjose ir sodybose auginti augalai.“
Gal nustebsite, bet paslapties daugiausia radau ne pasakojime, kas ir kaip, bet vienoje eilutėje: Mes prigludę prie medžių kuždėjome tylą.
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2021-06-24 08:51:24
Žvaigždėtą naktį, kai šešėliai virsta laumėmis, visada daug paslapčių.