Jovarų naktis po gluosniais svyruokliais
Bučiavo dangaus žvaigždėtas akis;
Laumėmis ėjo nuėjo šešėliai juodi
Ir likom nakvoti po medžiais nuogi
Be nuodėmių, ydų, be skausmo širdy,
Tebuvome mes ir paukščio giesmė.
 
Bet tu nežinai – danguj vien tik debesys,
Nežinai – be debesų manęs juk nebus,
O be jų – ten skaidrus vandenynas,
Į jį pasineria aukštai iškeltos rankos;
Nesuteršti svetimų paslapčių, bet laisvi
Mes prigludę prie medžių kuždėjome tylą.
 
Po gluosniais svyruokliais paukštis tupėjo,
Giedojo jis giesmę pasauliui nuogam
Ir nieks neskaičiavo, kiek bučiuota žvaigždžių,
Nes guodėsi vėjai – nespėja jų rinkt...
Be gėdos, be širdgėlos nuraudom abu,
Tik naktis taip saldžiai jovaru kvepėjo.