O Sovijau, tavęs nebėr.
Kam dar tave pašaukt?
Bet tyliai klausiu aš – kodėl.
Ar man stebuklo laukt?
Juk saulė leidžiasi rami,
Rytoj ji vėl tekės,
Tu mano ašaroj degi,
O joj šviesa žvaigždės.
Kadais tu iš ugnies grįžai,
Daugiau jau nesugrįžt,
Ir iš po žemių sugrįžai,
Tam mitui tems naktis...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2021-06-30 22:30:22
juk Sovijus yra... va čia ir paslaptis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2021-06-23 14:27:45
Geriausia tai, kad sugrąžino į Sovijaus mitą... Trys posmeliai – tik mažytė užuomina į jį.
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2021-06-23 10:56:19
Sovijus tai pirmiausia iš po žemių grįžo, ugnis teikė palaimą, tai lyg ir nebegrįžo iš ugnies.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-06-23 09:08:20
Originalu tai, kad temai pasirinkta legenda (jose visada užkoduota daug paslapties), tačiau interpretacija paprastutė.