O Sovijau, tavęs nebėr.
Kam dar tave pašaukt?
Bet tyliai klausiu aš – kodėl.
Ar man stebuklo laukt?

Juk saulė leidžiasi rami,
Rytoj ji vėl tekės,
Tu mano ašaroj degi,
O joj šviesa žvaigždės.

Kadais tu iš ugnies grįžai,
Daugiau jau nesugrįžt,
Ir iš po žemių sugrįžai,
Tam mitui tems naktis...