Dairaus padėjus žingsnį, nes bijau,
Bijau pamiršti vakar,
Kas buvo dar seniau –
Pamiršti, kas esu.
Ir kaip diena atrodė,
Kai prabilau žodžiu...
Tik pamenu – užuolaidėlės baltos buvo...
Ir žiemos gilios
Tokios gilios, kad smegau,
O gal maža pati,
Na taip – pati maža buvau...
O vasaros?
Kai pirštais purvinais
Ir dar paspjaudžius tryniau šukę,
Kad atsivertų „paslaptis“ –
Dar ir dabar atmintyje pablukę –
Saldainio popierėlis,
Sėklos lubinų...
Ir dar šis tas, kas rodėsi gražu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2021-06-30 22:27:11
po daugtaškio dar šis ir tas į paslaptis neatsakytas
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2021-06-23 07:44:57
Nevienprasmiškai susisieja Paslaptis po šuke – ir kaip gražus vaikystės prisiminimas, paslapties kūrimas, ieškojimas, ir kaip atminties šukė (viena iš daugelio...), daug paslapčių glūdi atminty, gal ir pati atmintis yra paslaptis – gi prisimeni, kas tau svarbiausia...
Vienu atsikvėpimu iškalbėta, žaviai, įtaigiai perteikta tema.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-06-22 18:54:24
Žavi stipri emocija ir jai išreikšti pasirinktos detalės. Rašyčiau be kabučių, bet didžiąja Paslaptis.
Kiek paabejojau: gal padėjus koją, bet žengus žingsnį...
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2021-06-22 17:53:25
Vaikystėje dažnai maži dalykai rodosi dideliais ir paslaptingais – popierėliai, sėklos: tarsi magija spalvų ir formų.