Mielas žmogau, kur šiandien keliauji,
Kelinta jau kelionė ir kuri valanda,
Naujas kelias ir pėdsakas naujas,
Nebijai pasiklysti, ko gi ieškai tame kelyje.
Gal pirmykščio, nepaliesto žemiško grožio,
Kuris maga, lyg perlų ieškotojas būtum,
O gal to išskirtinio rožinio deimanto,
Į kurį visi keliai, kojos ir rankos nugludinti.
Kai laikysi jį rankoj aukštai iškėlęs,
Jis bus toks grynas ir toks daugiabriaunis,
Kad švytės lyg koks gyvybės eleksyras
Ir tu nuo jo vis stiprėsi ir vėl jėgas atgausi.
Tačiau tai nebus kelionės pabaiga,
Tai bus tik kitos kelionės pradžia,
Noras pažinti, ko dar nepažinom,
Noras mylėti, nors meilės nepatyrėm.
poeta
2021-06-20 22:33:16
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2021-06-21 12:58:21
Pažinimui nėra ribų. Kaip Faustas neištarė: „Sustok, akimirka žavinga“, taip ir žmogus nesiliauja ieškojęs.
Kiek reikėtų padirbėti su rimu ir ritmika.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-06-21 10:49:47
Man patiko pirmojo posmo nuotaika. Toliau pereinama lyg į pranašavimus, kaip bus, kai bus. Pasigedau įtaigumo.