Einu su viltim palengva už parankės,
Dėlioju mintis ir žodžius lyg poemai,
Tam kitam, kurio niekad daugiau nebebus,
Jį regiu tik sapne, lyg nebylio svajonėj.
Aš jauna ir graži, tu gražus ir jaunas,
Akys žiūri viena, ta pačia kryptimi,
Ir artėdami jaučiam, koks mažas pasaulis,
Ir tik aš ir tik tu – mes vieni viename.
O, kad galima būt visa tai pakartoti,
Tame kitame - realiame gyvenime,
Gal kažkas įskaitys mano norus delne
Ir nunešti palieps į laukiančių menę.
poeta
2021-06-18 23:06:57
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2021-06-20 09:22:09
Kartais svajonės išsipildo - priešingu atveju gamta nebūtų mūsų apdovanojusi gebėjimu svajoti, o viltis mus lydi visą gyvenimą. Šie du palydovai praskaidrina mūsų gyvenimą, neleidžia nukabinti nosies.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-06-20 08:13:43
Žinojimas, kad į tą pačią upę antrą kartą įbristi neduota, gal nereiktų gręžiotis į buvusį laiką, bet tokia žmogaus prigimtis – prisiminti, ilgėtis, trokšti. Turbūt apie tai čia kalbėta kaip apie aukščiausią potyrį.
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2021-06-19 18:30:36
Pasigendu čia kažkokios ugnies, bent kibirkšties eilėraščio.