Prie jazmino sustojus


 
Pamojo jazminas prie vartų
Žiedais išpuošta šakele.
Jei galėtų, atrodo, man tartų –
Sustok, pastovėk prie manęs.
 
Pažvelk, kiek žiedų tau iškėliau,
Juk žinojau, kad lauki, ilgies
Birželio svaigaus, vasarėlės,
Alyvų ir lauko gėlės.
 
Gerk kvapą kaip vyną ir laimę,
Gyvenimo džiaugsmą patirk.
Kol dar ne naktis, šviečia saulė,
Dovanos neatstumki, priimk.
 
Pažvelk, koks dangus, koks jis giedras,
Po dienos gal jau sutemos plauks,
Piktos vėtros draskys baltus žiedus,
Tau iškeltą šakelę nulauš.
 
.........................................
Pastovėsiu, pabūsiu, palauksiu,
Vakarėjant darkart būtinai,
Baltą šaką prie veido priglausiu,
Gal išgirsiu, ką kalba žiedai.
 

 
skroblas

2021-06-16 15:56:04

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2021-06-20 09:08:29

Jautria poetine gaida išreikštas žmogaus santykis su gamta, noras įsilieti į jos virsmą.

Vartotojas (-a): pavėjui

Sukurta: 2021-06-19 18:41:37

Nuo seno žmogus gyvena sandraugoje su gamta, iš tos vienovės gimsta pašnekesiai.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2021-06-17 11:31:32

Romantiškos eilės.