Nėra mamos, padangėj gervės klykia
Ir jų kelionė laukia ilga ir tolima,
Sakyk, mamyt, ką apie šiandieną manytum,
Kai tiek daug sielvarto aplink ir vaikšto vienuma.
Gal tyliai ašarą nubrauktum kaip kadaise
Ir gultum kryžium ir maldautumei dangaus,
Kad ne visi tokie blogi jau ir atleidimų stygius,
Ir tu pagundų lyg skėrių ant mažo to žmogaus.
Atleisk motut, nušluostysiu tau ašaras,
Gal viskas bloga į gera pasikeis,
Kai vėl ateisi, jau kitas bus pavasaris,
Ir mes kitokie, daug gražesni, lyg išprausti vaikai.
poeta
2021-04-29 13:26:47
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-05-02 13:00:07
Iki skausmo jaudinantis kūrinys.
Aršus vienatvės jausmas glostė tavo plaukus
Tartum ražienas puošė sidabru,
Su gervių virtinėm palikdavom palaukes,
Vaikystės pievas, viską, kas brangu.
Tu likdavai viena, ar aušo rytas,
Ar snaigių tango sukos po langais,
Kiek daug skambių dainų, kiek žodžių nesakytų,
Kiek skausmo neišlieto vakarais.