Nėra mamos, padangėj gervės klykia
Ir jų kelionė laukia ilga ir tolima,
Sakyk, mamyt, ką apie šiandieną manytum,
 Kai tiek daug sielvarto aplink ir vaikšto vienuma.
 
Gal tyliai ašarą nubrauktum kaip kadaise
Ir  gultum kryžium ir maldautumei dangaus,
Kad ne visi tokie blogi jau ir atleidimų stygius,
Ir tu pagundų lyg skėrių ant mažo to žmogaus.
 
Atleisk motut, nušluostysiu tau ašaras,
Gal viskas bloga į gera pasikeis,
Kai vėl ateisi, jau kitas bus pavasaris,
Ir mes kitokie, daug gražesni, lyg išprausti vaikai.