Aš stoviu prie didelio laužo,
Kur mano gyvenimas dega.
O smilkstančiuos mėnesiuos blėsta
Savaičių žarijų kaitra.
Ir dienos aplinkui liepsnoja,
Įkaitusios valandos spraga,
Ir sklaidos sekundės kaip dūmai,
Apgaubtos raudona žara.

O kibirkštys, nerimo pilnos,
Virš laužo aukštai žaižaruoja,
Sumirga, sublyksi aplinkui
Ir vėl nusileidžia žemai.
Paskui kaip akimirkos trapios
Išnyksta nežinomuos toliuos.
Ir vietoj laužavietės lieka
Tiktai amžini pelenai...