Laužas

Santrauka:
Sudega gyvenimas – lieka tik pelenai...
Aš stoviu prie didelio laužo,
Kur mano gyvenimas dega.
O smilkstančiuos mėnesiuos blėsta
Savaičių žarijų kaitra.
Ir dienos aplinkui liepsnoja,
Įkaitusios valandos spraga,
Ir sklaidos sekundės kaip dūmai,
Apgaubtos raudona žara.

O kibirkštys, nerimo pilnos,
Virš laužo aukštai žaižaruoja,
Sumirga, sublyksi aplinkui
Ir vėl nusileidžia žemai.
Paskui kaip akimirkos trapios
Išnyksta nežinomuos toliuos.
Ir vietoj laužavietės lieka
Tiktai amžini pelenai...
herbera

2006-12-17 00:25:46

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2006-12-17 11:40:19

Pelenai irgi ne amžini, bet eilėraštis geras. Ieva sako, eilėraščio nuotaika nėra pakili.- Tai degančio laužo nuotaika, kai juose dega ne malkos, o dienos, metai. valandos...
Sekmės, Adele.

Vartotojas (-a): ieva

Sukurta: 2006-12-17 10:50:47

poetiškais potėpiais...
nuotaika eilėraščio nėra pakili,
bet gražiai sudėtas