Sapnų pripustytos akys


Akys – sapnų pripustytos:
Noriu atsimerkt – negaliu.
Į širdį ilgesys lyja,
Ieškau savęs – nerandu.
Išmesti vienatvę noriu,
Ieškau žingsnių, kuriuos
Sūrios bangos užklojo
Iš vasaros tos... tolimos.
Sunku patikėt – bangos dužo
Į kojas, akis ir lūpas,
Tolimos žvaigždės mirgėjo,
Baltų akacijų garbanos supos.
Mėnulis toks tyras, geltonas
Šviesą pro debesį liejo,
Virš veidrodžio jūros
Žuvėdros klyksmas skardėjo...
Praeitį, kaip rūbą dėvėtą,
Išmesiu – iš naujo nekirpsiu:
Visko daug iš karto norėjau...
Bet Likimo gi, nepapirksi.
Žiemgalos Bitė

2021-04-20 22:32:35

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2021-04-21 22:05:11

Kaip tolimas aidas prisiminimai ilgesį atgaivino sapnuose ir mielame kūrinėlyje. 
Jaunystėje visi būname maksimalistais.
Likimo dar niekam nepavyko papirkti.