Akys – sapnų pripustytos:
Noriu atsimerkt – negaliu.
Į širdį ilgesys lyja,
Ieškau savęs – nerandu.
Išmesti vienatvę noriu,
Ieškau žingsnių, kuriuos
Sūrios bangos užklojo
Iš vasaros tos... tolimos.
Sunku patikėt – bangos dužo
Į kojas, akis ir lūpas,
Tolimos žvaigždės mirgėjo,
Baltų akacijų garbanos supos.
Mėnulis toks tyras, geltonas
Šviesą pro debesį liejo,
Virš veidrodžio jūros
Žuvėdros klyksmas skardėjo...
Praeitį, kaip rūbą dėvėtą,
Išmesiu – iš naujo nekirpsiu:
Visko daug iš karto norėjau...
Bet Likimo gi, nepapirksi.