Mano venomis skausmas tekėjo
Ir lyg medis skleidžiausi pavasarį,
Vėjai tyliai šnabždėjo sapnus –
Kam dėkoti už nuostabų dangų?
Aplink sielą vijosi demonas –
Siūlė vaisius, gundė klastingu šypsniu,
O nuo žemės rūko šydas pakilo –
Aš nuoga lietuje rėmiau Rojaus vartus.
Ar galėjau tikėti, kad meilė
Aštrus skustuvas, slystantis riešo taku;
Ar galėjau pažinti savo pėdas
Upės paviršiuj – laisvės gurkšnis troškus.
Gal vėlu jau nuklysti nuo savojo kelio?
Gal vėlu pražydėti gegužės žiedais?
Vėjai tyliai serenadas kuždėjo –
Nemirtingas gyvenimas už tūkstančius žodžių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-04-07 20:25:34
Kol žmogus gyvas - niekada nebūna vėlu.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2021-04-03 04:03:09
Gal vėlu pražydėti gegužį...