Žydėjimas

Mano venomis skausmas tekėjo
Ir lyg medis skleidžiausi pavasarį,
Vėjai tyliai šnabždėjo sapnus –
Kam dėkoti už nuostabų dangų?
 
Aplink sielą vijosi demonas –
Siūlė vaisius, gundė klastingu šypsniu,
O nuo žemės rūko šydas pakilo –
Aš nuoga lietuje rėmiau Rojaus vartus.
 
Ar galėjau tikėti, kad meilė
Aštrus skustuvas, slystantis riešo taku;
Ar galėjau pažinti savo pėdas
Upės paviršiuj – laisvės gurkšnis troškus.
 
Gal vėlu jau nuklysti nuo savojo kelio?
Gal vėlu pražydėti gegužės žiedais?
Vėjai tyliai serenadas kuždėjo –
Nemirtingas gyvenimas už tūkstančius žodžių...
nerašanti

2021-04-02 12:32:17

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2021-04-07 20:25:34

Kol žmogus gyvas - niekada nebūna vėlu.

Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis

Sukurta: 2021-04-03 04:03:09

Gal vėlu pražydėti gegužį...