Mano venomis skausmas tekėjo
Ir lyg medis skleidžiausi pavasarį,
Vėjai tyliai šnabždėjo sapnus –
Kam dėkoti už nuostabų dangų?
 
Aplink sielą vijosi demonas –
Siūlė vaisius, gundė klastingu šypsniu,
O nuo žemės rūko šydas pakilo –
Aš nuoga lietuje rėmiau Rojaus vartus.
 
Ar galėjau tikėti, kad meilė
Aštrus skustuvas, slystantis riešo taku;
Ar galėjau pažinti savo pėdas
Upės paviršiuj – laisvės gurkšnis troškus.
 
Gal vėlu jau nuklysti nuo savojo kelio?
Gal vėlu pražydėti gegužės žiedais?
Vėjai tyliai serenadas kuždėjo –
Nemirtingas gyvenimas už tūkstančius žodžių...