Ledo lytys lyg rožės Nemunu plaukia,
Ir viena prieš kitą grožiu demonstruojas,
Tai išsiskiria kartais, tai lyg rankom sukibę,
Ant vandens tyliai plaukia, sukas, linguoja.
Taip žiema savo raštais upes išdabina,
Kiekvienam ji skirtingą mezginį rezga,
Ir netrūksta jai išmonės ir supratimo,
Josios grožio stebukluos net gali pasimesti.
Tik sustok minutėlę vidury horizonto,
Štai, aplink miško pušys ratelius jau lygiuoja,
Kailiniai lyg audinių, dar baltesnių už sniegą,
Kviečia, šaukia ateiti, šakomis vis linguoja.
Tad vilioki, žiemuže, mus visokiais stebuklais,
Kad tik siela pavargus vėl galėt atsigauti,
Ir pajustų po kojomis, koks gilus sniegas,
Girgžda, veliasi, sukas ir nori pargriauti.
Kad į pusnį paniręs ir į dangų pažvelgęs,
Jaustum žiemos minkštumą ir visą jos tūrį,
Tyliai austum svajones jos glėby užsimerkęs,
Ir pajaustum palaimintą, visą žiemišką būvį.
poeta
2021-01-11 00:18:44
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-01-14 15:46:52
Labai mielas kūrinėlis, o ypač graži ir prasminga mintis:
"Kad tik siela pavargus vėl galėt atsigauti,"