Ledo lytys lyg rožės Nemunu plaukia,
Ir viena prieš kitą grožiu demonstruojas,
Tai išsiskiria kartais, tai lyg rankom sukibę,
Ant vandens tyliai plaukia, sukas, linguoja.
 
Taip  žiema savo raštais upes išdabina,
Kiekvienam ji skirtingą mezginį rezga,
Ir netrūksta jai išmonės ir supratimo,
Josios grožio stebukluos net gali pasimesti.
 
Tik sustok minutėlę vidury horizonto,
Štai, aplink miško pušys ratelius jau lygiuoja,
Kailiniai lyg audinių, dar baltesnių už sniegą,
Kviečia, šaukia ateiti, šakomis vis linguoja.
 
Tad vilioki, žiemuže, mus visokiais stebuklais,
Kad tik siela pavargus vėl galėt atsigauti,
Ir pajustų po kojomis, koks gilus sniegas,
Girgžda, veliasi, sukas ir nori pargriauti.
 
Kad į pusnį paniręs ir į dangų pažvelgęs,
Jaustum žiemos minkštumą ir visą jos tūrį,
Tyliai austum svajones jos glėby užsimerkęs,
Ir pajaustum palaimintą, visą žiemišką  būvį.