Na, pagaliau žiema prasnigo,
Baltoji mana krito iš dangaus,
Kad pasisotintume jos spalva,
Žiema atlyžo ir pažadėjo būt
Dosnesne ir šviesesne toliau.
Prisimename tuos žiemos baseinus,
Kai krisdavom į pusnį iki pažasčių,
Ir lyg kokie šiauriniai pingvinukai
Voliodavom, vartydavom viens kitą,
Ir buvo pusnys, pilnos juoko ir šauksmų.
Bet kartais, vorele lyg kokie briedžiai,
Klampodavom pusnynų ilgais keliais,
Suprakaitavę, sušilę grįždavom namolio,
Visi sniegais aplipę, plaukais šarmotais,
Sulaukę mūs šypsojosi ir džiaugėsi tėvai.
Ir būdavo dienų, kai saulė tvieskė lyg pašėlus,
O sniegas būdavo blizgiu, tvirtu paviršium,
Mes juo riedėdavom lyg kokie šventi akmenys,
Taip greitai ir taip lengvai ir gaudėm vienas kitą,
Kartais sėkmingai, o kartais ir pravirkdavom.
Ta nuostabi mūsų vaikystės žiemos pasaka,
Namų stogai, papuošti lediniais varvekliukais,
Mes juos lyg saldainiukus čiulpėm pasislėpę,
Kad tik tėvai nebartų, nepamatytų, o kartais,
Aplink trobą kas greičiau basom aplėkdavom.
Dabar tik pamažu, lyg lėtapėdžiai tinginiai,
Taip atsargiai vaikštom, kad tik nekryptelt koją,
Apsimuturiavę kepurėm, šalikais, kombinezonais,
Kad tik kokis vėjo gūsis ar sniegas užantin neįsisuktų,
Nors pasikeitusi žiema, nei kandžiojasi anei ūžauja ar loja.
poeta
2021-01-02 17:56:36
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-01-02 20:34:36
Labai mielas kūrinys - sielai atgaiva.
Net akyse šviesiau pasidarė, kai pasnigo.
Visko būdavo bežaidžiant, bet niekam nešaudavo į skųstis, o tėvams teisybės ieškoti
Kartą lipdant besmegenį nušalau ranką. liko ant piršto randas visam gyvenimui. Dėl tokių niekų niekam neateidavo į galvą tampyti vaikus pas gydytojus.