Na, pagaliau žiema prasnigo,
Baltoji mana krito iš dangaus,
Kad pasisotintume jos spalva,
Žiema atlyžo ir pažadėjo būt
Dosnesne ir šviesesne toliau.
 
Prisimename tuos žiemos baseinus,
Kai krisdavom į pusnį iki pažasčių,
Ir lyg kokie šiauriniai pingvinukai
Voliodavom, vartydavom viens kitą,
Ir buvo pusnys, pilnos juoko ir šauksmų.
 
Bet kartais, vorele lyg  kokie briedžiai,
Klampodavom pusnynų ilgais keliais,
Suprakaitavę, sušilę grįždavom namolio,
Visi sniegais aplipę, plaukais šarmotais,
Sulaukę mūs šypsojosi ir džiaugėsi tėvai.
 
Ir būdavo dienų, kai saulė tvieskė lyg pašėlus,
O sniegas būdavo blizgiu, tvirtu paviršium,
Mes juo riedėdavom lyg kokie šventi akmenys,
Taip greitai ir taip lengvai ir gaudėm vienas kitą,
Kartais sėkmingai, o kartais  ir pravirkdavom.
 
Ta nuostabi mūsų vaikystės žiemos pasaka,
Namų stogai, papuošti lediniais varvekliukais,
Mes juos lyg saldainiukus čiulpėm pasislėpę,
Kad tik tėvai nebartų, nepamatytų, o kartais,
Aplink trobą kas greičiau basom aplėkdavom.
 
Dabar tik pamažu, lyg lėtapėdžiai tinginiai,
Taip atsargiai  vaikštom, kad tik nekryptelt koją,
Apsimuturiavę kepurėm, šalikais, kombinezonais,
Kad tik  kokis vėjo gūsis ar sniegas užantin neįsisuktų,
Nors pasikeitusi žiema, nei kandžiojasi anei ūžauja ar loja.