Gražus kvietimas.
Manau pats laikas susimąstyti ir atsigręžti į Sielą.
Laikas prisiminti poeto Bernardo Brazdžionio maldą:

Atleisk man, Viešpatie, kad rytmečio gražiausio,
kad tekančio saulėtekio žieduos
klajodamas aš Tavo tako nesiklausiau
ir dulkėse ėjau į dulkes iš maldos,
ir sielos nepagirdžiau Tavo spinduliais –
atleisk man, Viešpatie, atleisk.

Atleisk man, Viešpatie, nes Tu jei neatleisi,
kaltėj suvysiu kaip šalikelės žolė,
skausme nupulsiu, kaip šalnos pakąstas vaisius,
nykios kelionės miręs nykiame gale.
Po verksmo sielvartais, po skundų sopuliais
atleisk man, Viešpatie, atleisk.

Atleisk man, Viešpatie, ir neskaityk, kiek metų,
ir neskaityk. kiek pražudžiau dienų,
priglausk sugrįžusį iš tolstančių verdenių ir verpetų
ir šaukiantį ant atgailos pilkųjų pelenų,
ir tikintį, kad Tavo saulė niekad nesileis, –
atleisk man, Viešpatie, atleisk.

Atleisk man, Viešpatie, ir būki ne teisėjas –
iš Tavo teismo niekas neišeis teisus.
Kaip Tėvas ranką ant silpnų pečių uždėjęs
išvesk mane, išvesk pro klystkelius visus
Tava kančia ir Tavo meile žydinčiais keliais
                  (Iš interneto)

Smilktelėjo... Gražu... Pasiimu...