Rytas jau sveikina aušrą –
Slaptas, tylus ir didingas.
Augsim, į dangų įaugsim
Ir pastebėsime – dingo
Baimė bandyti ir klysti,.
Regis, dangus – sielos stogas,
Regis, sugrįžo vaikystė,
Kai valiuta buvo juokas,
O brangenybė – priglusti
Mamai ant kelių ir snausti.
Kai patvoriuos sniegą pusto,
Kaip viduje gera siausti!
O vakarais prie ugnelės
Pasakos biro iš knygų.
Koks stebuklingas tas kelias!
Kaip paprastai sielą gydo...
Rytas jau sveikina aušrą,
Eikime sielą nuprauskim.