Mes gyvename  tarsi minų  lauke,
Jos grėsmingos ir paslėptos tyčia,
Ir tampi nereikšminga vietos auka,
Ant jų kelio atėjus pailsėti  netyčia.
 
Sproginėja aplinkui  laukai ir miškai,
Miestai, kaimai, net mūsų sodybos,
Ir atrodo aplinkui tiktai minų laukai,
Ir negyjančios žaizdos lyg įtemptos stygos.
 
Aš ir tu vieniši šitam minų lauke
Ir nematomas priešas už mūsų,
Nebelieko vedlių, jie ištirpo laike,
Sukas juodvarniai iš visų pusių.
 
Mes  tarsi  akmenėliai jūros krante,
Vis šlifuojami sūraus vandenio, smėlio,
Kažkas  eina ir renka  gintarėlius krante,
Lyg likučius širdies, kuri taip jus  mylėjo.