......
Mes gyvename tarsi minų lauke,
Jos grėsmingos ir paslėptos tyčia,
Ir tampi nereikšminga vietos auka,
Ant jų kelio atėjus pailsėti netyčia.
Sproginėja aplinkui laukai ir miškai,
Miestai, kaimai, net mūsų sodybos,
Ir atrodo aplinkui tiktai minų laukai,
Ir negyjančios žaizdos lyg įtemptos stygos.
Aš ir tu vieniši šitam minų lauke
Ir nematomas priešas už mūsų,
Nebelieko vedlių, jie ištirpo laike,
Sukas juodvarniai iš visų pusių.
Mes tarsi akmenėliai jūros krante,
Vis šlifuojami sūraus vandenio, smėlio,
Kažkas eina ir renka gintarėlius krante,
Lyg likučius širdies, kuri taip jus mylėjo.