Ženklai, ženklai aplink ženklai,
Jie kruvini ir kūnai sudarkyti,
Krauju aplaistyti aplink veidai
Ir atpirkimo kelio galo nematyti.
Mes sekam Kristaus pėdomis,
Kiekvieną dieną kalami prie kryžiaus,
Kam mes atleisim ir kas mums atleis
Už žuvusius Nicoje, Minske, Kijeve, Paryžiuj.
Kokia besotė prieštara baisi,
Pasėta sėkla nuo pirmo nupuolimo,
Ir siela šiandien tikėjimu silpna
Negali gauti laisvei išrišimo.
Riksmai ir automatų šūviai
Vis aidi tarp šventyklų sienų,
Neturim laiko kasdieninei maldai,
Tad matom, kaip mirtis šienauja, sėklą sėja.
Kaip sustabdyt šį traukinį be mašinisto,
Kuris tuoj pat nulėks jau į bedugnę,
Mes pastatysim kalną iš savo kūnų,
Ir sustabdysim raitelį septintą.
Bet tie kas liks gyvent po mūsų,
Jie bus už mumis žymiai geresni,
Galbūt aš klystu, bet tikėti noriu,
Kad mūsų norai taip pat nebuvo prastesni.
poeta
2020-10-29 22:35:52
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-10-30 22:21:20
Stiprios eilės.
Kad žmonės atsipeikėtų, reikia stipraus sukrėtimo.
Manau, kad po kiekvienos stichinės nelaimės žmonės pasidaro geresni bent kurį laiką.