Ženklai, ženklai aplink  ženklai,
Jie kruvini ir kūnai sudarkyti,
Krauju aplaistyti aplink  veidai
Ir atpirkimo kelio  galo nematyti.
 
Mes sekam  Kristaus pėdomis,
Kiekvieną dieną kalami prie kryžiaus,
Kam mes atleisim ir kas mums atleis
Už žuvusius Nicoje, Minske, Kijeve, Paryžiuj.
 
Kokia besotė prieštara baisi,
Pasėta sėkla nuo pirmo nupuolimo,
Ir siela    šiandien tikėjimu silpna
Negali gauti laisvei išrišimo.
 
Riksmai ir automatų šūviai
Vis aidi tarp šventyklų sienų,
 Neturim laiko kasdieninei maldai,
Tad matom, kaip mirtis šienauja,  sėklą sėja.
 
Kaip sustabdyt šį traukinį be mašinisto,
Kuris tuoj pat nulėks jau į bedugnę,
Mes pastatysim kalną iš savo kūnų,
Ir sustabdysim  raitelį septintą.
 
Bet tie kas liks gyvent po mūsų,
Jie bus už mumis žymiai geresni,
Galbūt aš klystu, bet tikėti noriu,
Kad mūsų norai taip pat nebuvo prastesni.