Toli ataidi gaudesys
Ir sklendžia kregždės palei žemę.
Dangus užtemo.
Greitai lis.
Ir mes –
lyg šimtmečiu pasenę.
Prieš srovę eiti nėr jėgų,
O pasroviui –
Nuneš į jūrą.
Per save perlipti sunku,
Net akmenys –
Ir tie sugūra.
Bet stojies. Laikas vėl judėt.
Giliai spurda viltis mažytė.
Pažvelk aukštyn –
Šviečia žvaigždė.
-- O kas už jos?
-- Pakilk – matysi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-10-28 21:24:13
Prasmingos bei puikios eilės.
Pasaulio kitimas - neišvengiamas.
Išdegęs laukas su laiku atgyja
Ir vėl banguoja pasėliu vešliu;
Nukrinta žemėn lapai surūdiję,
Išsenka vandens ežerų gilių;
Didingi laurai su laiku nuvysta,
Pavasario sulaukia vėl žmogus;
Atsikelia tasai, kuris paslysta;
Širdis pamiršta su laiku vargus.
Valstybės dingsta nuo pasaulio veido
Ir su laiku lyg dūmas išsisklaido,
Jų vieton naujos gema pamažėl;
Taip viskas nuolat mainos ir kitėja,-
Vien tik laikai, kurie yra praėję,
Atgal sugrįžt nenori kažkodėl.
Kamoensas
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2020-10-27 16:54:37
Belieka pridurti - puikios eilės...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2020-10-26 11:56:25
Labai gera pabaiga, nes kas už žvaigždės - kiekvienas matytume skirtingai...
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2020-10-24 23:47:29
Nuostabios eilės, jos tiesiog pakylėja nuo žemės, nuo šiandienos niūrios kasdienybės link geresnio pasaulio, ačiū.