Slysta dienos iš rankų,
bėga pievų žiedais,
lietūs laiką vis plauna,
bėga dienos lašais.
Nors lašeliai mažyčiai,
jie taip skuba kapsėt.
negali sulaikyti
lyg nuo kalno riedės.
Bitės renka nektarą
iš žiedų vis kitų,
nors širdis ir apsala,
bet visviena graudu.
Ir pilnėja aruodas
nuo dienų sklidinų...
Šiltas vasaros vėjas
išbučiuoja žiedus
ir dienas, kur išėjo
pabūčiavęs nupūs.
I tą kraičių skrynelę,
užrakins ją tvirtai
ir neleis jau į kelią,
dega laiko laužai.
Slysta dienos iš rankų
lyg čiuožikas upe.
Šią minutę lyg krištolą brangų
saugok lobių seife.
Tad šypsokis nors lyja,
bėga dienos lašais,
tad šypsokis nors duria
aštrūs laiko spygliai,
tad šypsokis nors dega
karšti laiko laužai.
2018.07.24.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-09-15 19:08:42
Ateina toks laikas kai norisi, kad visi šypsotųsi ir butų laimingi, nors mano pačios šypsena kasdien darosi vis labiau panašesnė į grimasą.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2020-09-15 14:17:18
Tad šypsokis nors lyja,
bėga dienos lašais,
tad šypsokis nors duria
aštrūs laiko spygliai,
tad šypsokis nors dega
karšti laiko laužai.
Kada duria aštrūs laiko spygliai, kažkodėl pradingsta šypsena...
Tikslūs laiko nužymėjimai.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2020-09-14 14:07:55
Ir vėl nauja diena, naujas laikas, kiekvieną kartą mes vis kitoki, viskas nuolalatinėje kaitoje ir judėjime iki paskutinio atodūsio, paskutinio žodžio, paskutinio žvilgsnio.