Atsibundu, o žodžiai miega,
Negrįžta vėlei pas mane,
Jie ten, giliai giliai po sniegu,
O gal nuskendo Nemune.
Plačiausios buvo jų ganyklos,
Jie mito amžina dvasia,
Dabar tik spengia tyliai nykiai
Keli garsai kur paslapčia.
Keli atodūsiai, o gal tik vienas
Dar liko šiam eilėrašty naujam,
Čia, rodos, buvo demonas, gal Dievas,
Ir vėl lenkiuos žemai aš jam.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-09-09 14:56:55
Žodžiams kaip ir vaikams reikia leisti pamiegoti, kad guvesni būtų. Svarbiausia, kad Jūsų nepalieka įdomios ir prasmingos mintys.
O nuo demonų bėkit kuo toliau, nes demonas yra žmogaus tamsioji pusė, kuri pasireiškia neapykanta, egoizmu.