Atsibundu, o žodžiai miega,
Negrįžta vėlei pas mane,
Jie ten, giliai giliai po sniegu,
O gal nuskendo Nemune.

Plačiausios buvo jų ganyklos,
Jie mito amžina dvasia,
Dabar tik spengia tyliai nykiai
Keli garsai kur paslapčia.

Keli atodūsiai, o gal tik vienas
Dar liko šiam eilėrašty naujam,
Čia, rodos, buvo demonas, gal Dievas,
Ir vėl lenkiuos žemai aš jam.