Po kieme nuaidėjusio kurtinančio šūvio, iš plačiašakių klevų išsilakstė paukščiai ir visi svečiai paklaikę išsibarstė po mišką. Niekas nespėjo net suklykti. Tik Melisa blaškėsi po kiemą ieškodama Polo. Laikydamasi už pūpsančio pilvo, ji puolė bėgti link laužo, kur neseniai matė jį su Haroldu, tačiau kojos susipynė ir ji skaudžiai pargriuvo ant žemės. Jos rankos nevalingai drebėjo čiuopdamos pilvą, nuo žemės atsistoti darėsi sunku. Ji šnabždėjo ir meldėsi, kad kūdikiui nieko neatsitiktų. Samara, pastebėjusi Melisą, atsiskyrė nuo visų bėgančių ir suskubo jai padėti. Pribėgusi šalia, ji pakėlė draugę nuo žemės.

– Nebėra laiko jo ieškoti, bėkim!

Čiupusi Melisą už rankos, Samara pasileido bėgti miškan. Sunkūs batų žingsniai artėjo. Kaukėtųjų, išlipusių iš autobusiuko, ji matė daug ir tai skatino bėgti greičiau. Viduje ji siaubingai nerimavo dėl Kornelijos. Samara mažiausiai troško žaizdų, kraujo ir lavonų, tačiau tuo pat metu, ji neabejojo, kad Kornelijai viskas bus gerai, žinojo, kad moka elgtis tokiose situacijose, be to, kiek matė, Kornelija nubėgo su Lonu.

Labiausiai nepasisekė Polui ir Haroldui. Jie liko kieme be jokios progos pabėgti ir pasislėpti. Tupintys už pirties, pamatė, kaip kaukėti vyrai iš namo išsitempia dėdę Bernardą. Vyriškis buvo nutrenktas ant žemės, iš jo kojos plūdo kraujai ir laistė nuo karščio pertroškusią žolę. Jis raitėsi iš skausmo, vyro akys užsiversdavo, veidas baltavo. Bernardas blaškėsi, kol staiga jo akys sustojo. Jis pamatė juos. Polą ir Haroldą. Jie neturėjo kur slėptis, vis spaudėsi prie pirties sienos akimis kažko ieškodami. Bėgti nebuvo kur – sodybą šturmavo kaukėtųjų būrys; prie šonų plėšikai nešėsi prisispaudę didžiulius šautuvus, kūnus dengė šarvai, o sunkūs batai trypė viską, kas pasitaikė po kojomis, gražiausius gėlynus vertė žarnas primenančiomis krūvomis.

Polas su Haroldu stengėsi kuo tyliau kvėpuoti, nors širdys reikalavo deguonies, kurio vis negalėjo pasisemti pakankamai. Jų smegenys galėjo būti tuojau pat ištaškytos vien dėl to, kad pasipainiojo netinkamoje vietoje, netinkamu laiku.

Bernardas, mirktelėjęs jiems akį, nors veidą ir kreipė toks skausmas, kad buvo sunku suprasti, ar specialiai jiems mirksi, pradėjo dar smarkiau muistytis ir rėkauti. Vienas plėšikų spyrė jam į šoną. Vyriškis susirietė, kimiai sušvokštė ir išspjovė raudoną skreplį.

Kaukėtasis nebekreipė į jį dėmesio, kol Bernardas nepamėgino stotis ir tai pamatę plėšikai greitai paspyrė jį ant žemės. Vienas jų, prispaudęs Beną su koja, paleido šūvį. Vyro lūpas paliko riksmas, kuris atsimušė į pievas ir sodybą supančius medžius, nuskriejo per laukus. Iš jo peties pradėjo sunktis kraujas.

Taip Polas su Haroldu laimėjo laiko palįsti po terasa. Abu susigrūdo ir atsigulę ant žemės stengėsi dar tyliau kvėpuoti, bet buvo sunku, Haroldo veidu sruvo prakaitas, jis negalėjo liautis žiūrėjęs į dėdę Beną, kuris paplūdęs kraujais, vartėsi ant žemės it kirmėlė. Kadaise buvęs išdidus, stotingas vyras, dabar jis tebuvo purve besivoliojantis senis, bet pats drąsiausias iš visų...

Haroldo, gulinčio po terasa, pirštus pasiekė lipnus, mėsos kvapu trenkiantis skystis – nuo dėdės Bernardo žaizdų sruvo kraujas dažantis žolę raudonai. Haroldo akys išsprogo ir jis vos nesuriko. Polas, pamatęs, kad draugas kyla nuo žemės mėgindamas išlįsti, prispaudė jo galvą prie žemės ir stipriai spustelėjo jo pečius.

Plėšikai ėmė šukuoti visą Bernardo sodybą, o vienas pasilikęs su juo, mėgino iškvosti seifo kodus. Spardė, trankė, grasino šautuvu, Benas rėkė, bet nieko nesakė. Tik plyšavo it skerdžiamas, bene specialiai staugė kiek leido plaučiai ir nuo spyrių prakirsta burna.

Polas pasinaudojo triukšmu ir atsargiai išsitraukė telefoną. Jo rankos drebėjo. Kas, jeigu kaukėtieji išgirs? Jiedu su Haroldu lavonai... Jų vaikai ir žmonos liks vieni...

Plėšikai darinėjo visų pastatų, garažų, sandėlių duris, spardė sienas. Name mėtomų daiktų garsas žvangėjo per kiemą aidintis kartu su namų tvarkytojos riksmu:

– Paleiskit! Ne! Nelupkit man drabužių, maldauju!

Kol Beną spardė, Polas mėgino sugauti ryšį ir prisiskambinti policijai kiekvieną sekundę rizikuodamas savo gyvybe. Šalia gulintis Haroldas drebėjo dar labiau nei Polas, kas kartą krūptelėdamas Benui garsiau surikus arba mėtomų daiktų triukšmui driokstelėjus. Kad tik jų niekas nepamatytų!

Tuo tarpu Samara su Melisa pasiekė miško pakraštį ir pradėjo slinkti pievomis. Greitai bėgti nėjo, nes Melisai skaudėjo pilvą. Jau temo, bet rodytis prie keliuko buvo rizikinga. Kai Samara ketino draugei pasakyti, jog reikėtų trauktis gilyn į pievas, prietemoje sužvilgėjo automobilio žibintai.

– Gulkis! – sušuko Samara ir abi instinktyviai sugulė pievoje.

Melisos veidas perbalo ir persimainė, ši įsistvėrė į pilvą, o Samara greitai uždengė jos burną. Vietoj klyksmo, Samaros rankoje įsispaudė Melisos dantys.

Automobilis, tyliai burgzdamas, lėtai pravažiavo keliuku, kažkas pro langą pašvysčiojo į pievas ir moterys įsitempė, dar labiau prisispaudė prie žemės, Samarai rankoje dar stipriau susmigo dantys.

– Užsimerk, – pakuždėjo Samara ir abi užsimerkė.

Jų širdys daužėsi kaip daužytųsi paskutinį kartą. Prožektoriaus šviesos juosta sustojo prie Melisos kojų. Ji tyliai suinkštė, bet Samara nepajudėjo, tik dar stipriau prispaudė savo delną prie jos burnos. Įtampa Melisos kūne netrukus atlėgo ir Samara patraukė ranką kai automobilis nurūko dulkėtu keliu tolyn. Jos patraukė link miško, kur Samara žinojo esant apleistą namą ir nutarė ten pasislėpti...