Audra po varno sparnu (7)

Santrauka:
IV skyriaus


II dalis
– Tai to elfiūkščio darbas! – šaukė karalius Koldoras taškydamasis seilėmis. – Jis kažką padavė Arastėjai, nagi duokš jį man! – Koldoras iš pusseserės delnų išplėšė Varno duotą kristalą ir atidžiai apžiūrėjo. Baltas, keliomis spalvomis atsispindintis brangakmenis žėrėjo prieš saulę. – Pašaukite išminčių!

Kol vyrai gelbėjo koplyčios griuvėsiuose įstrigusius žmones, karališkoji sargyba laikė Varną užlaužę jam rankas, bet šis nerodė jokių emocijų. Arastėja išgąstingai stebėjo situaciją suspaudusi Raną savo glėbyje, o karalius Armonas, ieškodamas gyvų sužeistųjų, vis caksėjo kartodamas, jog blogas ženklas, jei tokią svarbią dieną įvyko tragiška nelaimė. Koldoras tylėjo, tačiau jo nuožmus žvilgsnis, varstęs elfą, pasakė viską. Čia niekas nemėgo kitų rasių padarų ir bet kokią magiją, išskyrus jų dievų, laikė pavojumi.

Netrukus buvo atvesdintas išminčius, kuris apžiūrėjo svetimšalio dovanotą papuošalą ir pareiškė:

– Tai kristalas, randamas tik Hor Daromo kalnuose. Šiaurėje.

Visi buvę aplink, aiktelėjo. Koldoras papurtė galvą ir suspaudė kumščius. Šiaurėje. Iš ten kur niekas negalėjo nei patekti, nei išeiti. Ten, kur gyvena beprotė ragana karalienė.

– Ar tu esi šiauriečių šnipas? – tarė Koldoras priėjęs prie pat Varno ir įsistebeilijo į jo juodas akis, kurios priminė du lydyto metalo lašus.

Pastarasis pasimuistė jį laikiusių vyrų rankose ir nusijuokė:

– O ar į tokį panašus? Ir kokių įrodymų turi, karaliau? Kristalą? Galvoji, jį galima gauti tik ten nukakus? O išmainęs ar nusipirkęs negalėjau įsigyti?

– Tylos! – Koldoras stipriai treptelėjo koja į žemę. – Vos Arastėja paėmė jį iš tavo rankų, mūsų koplyčia sugriuvo! Jis prakeiktas. Viskas, kas yra iš Šiaurės, o juolab iš elfų rankų, yra prakeikta!

– O žinojai, karaliau, – nepasidavė Varnas, – kad prietarai – primityvumo požymis?

– Ką?! Ką čia kalbi?

Koldoro antakiai pakilo kone iki kaktos viršaus. Išminčius priėjo ir paprašė, kad karalius pasilenktų ir kažką pakuždėjo jam į ausį.

– Tai jis pavadino mane laukiniu?! – dar labiau įtūžo.

– Gal ne veltui apie rytiečius kalba, kad jie tik arklius temoka ganyti?

– Viskas, – sugriežė dantimis Koldoras, – su juo viskas aišku. Uždaryti jį į požemių kalėjimą!

Sargyba linktelėjo ir nusitempė Varną link medinio vežimo. Atifo akys lakstė į visas šalis, o lūpa neramiai drebėjo. Jis vis kažką tarėsi su Balu ir tildė lordą Ekaną. Kai visi penki pietiečių kariai padrąsinančiai stumtelėjo savo valdovą, jis nusilenkė karaliui Koldorui ir tarė:

– Jūsų didenybe, prisiekiu, jis mums kelionėje nieko bloga nepadarė, atvirkščiai – daug padėjo. Jei ne Varnas, nebūtume gyvi pasiekę jūsų karalystės. Gal tai sutapimas ar kokia nors klaida? Tai, kad jis elfas ir turi Šiaurėje nukaldintą segę, dar nieko nesako apie blogus kėslus...

– Abejoji mano išmanymu, karaliau? Tai gal tuomet ir į sąjungą mums neverta jungtis?

– Ne, ne! – Atifas ėmė smarkiai purtyti galvą. – Tik sakau, kad elfai nėra blogos būtybės. O kas už jį geriau žino kelius? Varnas bastosi eilę metų. Juk turėsime keliauti ir į Vakarus, be kitų karalysčių gi neapsieisime...

– Mūsų žvalgų patirties pakaks. Žirgų karalius Agmosas laimins mūsų kelionę.

Atifas dar žiojosi kažką sakyti, bet Koldoras atsuko jam nugarą ir greitu žingsniu patraukė link Arastėjos, įsakydamas jai joti į pilį. Miestelėnų šurmulys jau buvo nugesintas it netikėtai užpuolęs gaisras, tačiau siaubas dar nesibaigė – vis dar klykė koplyčioje įkalinti žmonės, kai tuo tarpu kiti lupdami akmenis juos gelbėjo. Visur aplink koplyčią telkšojo kraujas bei gulėjo sužeisti kūnai. Žmonės ieškojo likusių gyvų, o negyvėlius krovė į vežimą. Žuvo per penkiasdešimt miestelėnų, bet karalius Atifas džiaugėsi, kad tai nebuvo karališkosios šeimos atstovai. Kad ir kaip gaila bebūtų žuvusių nekaltų žmonių, tačiau už karališkosios šeimos narį tie arkliaganiai, kaip juos visi vadino, būtų nukirtę Varnui galvą visų akivaizdoje ir be teismo. Dabar išvežė įkalinti. Kas jo laukia? Atifas netikėjo, kad Varnas galėjo piktavališkai kenkti. Bet kaip tai įrodyti prietaringiems primityvams? Visgi, gal kai kurios apkalbos yra tiesa? Kad ir kaip norėjo išgelbėti Varną nuo nepelnytos bausmės, Atifo troškimas išsaugoti dukterį buvo stipresnis ir jis privalėjo prikąsti liežuvį manais už sąjungą su galingais, geriausius arklius turinčiais, karaliais.

Iš Gonto visi parjojo tik vakare. Tiek rytinių žemių karaliai, tiek Atifas su savo komanda, padėjo sutvarkyti nelaimės nuniokotą miestą. Jo vis neapleido mintis, kad nelaimė atėjo pasiųsta to paties, kas siuntė negandas ir jo žygyje į Grynviką. Kalisos, Nelauktasis paukštis, Kelpiai ir dar antras meškų antplūdis... O kiek dienų nelijo ir spigino kaitri saulė – it tyčia... Teko keliauti išvargusiems, be maisto atsargų, kurios naktį buvo suvalgytos laukinių gyvūnų.

Visi: Grynviko karaliai, Atifas, Balas, lordas Ekanas ir penki kariai – susėdo prie vakarienės stalo. Apie Varną nebuvo nei kalbos, o Arastėjos ir jos sūnaus nesimatė. Visi valgė tyloje, kol Koldoras nepradėjo:

– Aplinkybės neleido aptarti to, ko čia atvykote, karaliau Atifai.

Atifas sušlapino išdžiuvusią gerklę vynu ir papasakojo viską, kas įvyko Miškvasarėje drakono mėnesį: kaip pagrobė jo dukrą, kaip sode rado kraujo, o jos miegamajame tik laišką. Pasakojo ir apie kelionę pas aiškiaregį išminčių, ir pažintį su Varnu, ir visą jų kelionę iki Grynviko.

– Vadinasi, jis pasirodys liūto mėnesį... Gerai, jei pavyks iki tol visus suvienyti ir mes ginsimės, kai ateis tasai prakeiktas padaras, tai kaip išgelbėsi savo dukterį, karaliau Atifai?

– Taip, – linktelėdamas pritarė broliui Armonas, – jei sakė, kad viskas turi vykti gražiuoju, tai pamatęs, kad prieš jį suburta didžiulė armija, tikrai nepaliks princesės gyvos.

– O lyg jis ją vesis į karą? – įsiterpė karaliaus patarėjas Balas. – Mes manome, kad jis bet kuriuo atveju negrąžins princesės ir ateis išplėšti iš mūsų Miškvasarės slėnio, už kurį kausimės. Tuo tarpu žvalgai bei sekliai seks jų pėdsaku, kad sužinotų, kur slepiama princesė Hanisė ir bandys ją išlaisvinti tol, kol Nazaro irštvos saugotojai kovos kare.

– Bet juk nebus palikta visiškai nesaugoma.

– Gal ir ne, – sučepsėjo Balas ragaudamas vyno, – bet pajėgos tikrai bus mažesnės.

– Gerai. Mes jums padėsime, nes savaime aišku, kad tas išgama ateis ir mūsų krašto grobti. Mums taip pat reikės jūsų pagalbos. Reikės ir kitų karalysčių, kad ir kaip nenorime su jomis bendradarbiauti...

Atifas tylėdamas stebėjo, kaip Koldoras prisipildo savo taurę sklidiną vyno ir nustebo, kai jo brolis įgarsino Atifo mintis:

– Koldoras paprasčiausiai bijo jam nepažįstamų būtybių. – leptelėjo. – Rudens elfai nužudė Arastėjos vyrą, kai šis su savo kariuomene užklydo į jų žemes.

– O to pasakoti nereikėjo, broli. Ir aš jų nebijau. Aš tiesiog žinau, kokie jie yra niekingi. Kitomis aplinkybėmis, mano orumas neleistų net mirties valandą prašyti tų kvailų vakariečių pagalbos, tačiau kaip pagrindinis Grynviko valdovas, turiu paisyti savo tėvo Haldariano mokymo ir atsižvelgti į savo tautos bei žemių saugumą ir gerovę.

– Karaliau, jūs nežinote, kokia svarbi man yra ši sąjunga ir jūsų pagalba. – linktelėjo Atifas. Jo akyse suspindo nauja viltis, nors širdį dar vis graužė nerimas dėl Varno likimo. – Ir esu dėkingas, kad mus priėmėte.

– Mes gal ir karinga tauta, bet be reikalo nepuolame, atvirkščiai nei vakariečiai. – Koldoras atsistojo ir pakėlė savo taurę. Paskui jį stojosi ir visi, sėdėję prie stalo. – Bus liepta suruošti būtiną mantą kelionei. Išvyksime auštant. Elnio mėnuo tuoj įpusės, o tai reiškia, kad iki liūto mėnesio mums liko nepilnai dvi pilnatys.

– O ką darysite su elfu? – nedrąsiai paklausė Atifas.

– Jo likimą nuspręs vaikis Tolosas, mūsų pusbrolis. Kol būsime išvykę, jis bus Grynviko lordas ir mūsų vietininkas. Tegu ir sprendžia – turi mokytis būti tikru vyru.

– Tolosas?! – susiraukė Armonas. – Vaikis net kalaviju nemoka deramai mosuoti, kokius jis sprendimus gali priimti?

– Tai ir sužinosime – kokius sprendimus jis priims, broli. 
Samara

2020-07-30 18:18:51

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-08-01 11:04:50

Nors esate jauna, bet turite šeštą pojūtį ir gerą, Dievo duotą, vaizduotę kūrybai. Amžius kūrybai įtakos neturi.