Sūkuriuota ir šalta,                              
akmenėliais išgrįsta
plaukia pievom Virinta.

Jos gelmėj skaidrių akių                             
tavo atspindžius regiu
ir mintim laiku lekiu,
 
kur vaikystėje basa,                            
nusipraususi rasa,
vėjy paleista kasa
 
pievoj drugelius vaikei,                           
saulę rankose laikei
ir atrodo neseniai                          
debesų avis ganei...
 
Taip ir liko nuo tada                         
atminimais išgrįsta,
širdimi vėl atrasta                         
tavo meilė – Virinta.