Ir ateina naktis paslaptinga,
Kas sumiega, kas budi, kas verkia.
Kam naktis ši gal bus pražūtinga,
O kiti atsipūtę sau knarkia.
Žvaigždės šviečia, dangaus jos nešildo,
Tik mėnulis akylai vėl seka.
Jis ne genijus norų nepildo,
Pasilieka pakol saulė teka.
Ir užkopia į kalną aukščiausią,
Baltas sapnas juodam apdare.
Jis išpildo svajonę slapčiausią,
Tarsi ponas savajam dvare.
Kai užges paskutinė žvaigždelė,
Kai mėnulis į guolį atguls.
Pasirodys ir vėlei saulelė,
Naują dieną ji vėlei atkurs....
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-12-13 16:42:14
Oi, labai pamaloninai, man tokie klasikiniai visada patinka. Ačiū.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2006-12-13 07:39:00
Pripratau prie Irmos eilėraščių ir galvoju, kad Lietuvos valstybė jau ne tik iki Juodosios jūros, o net iki Amerikos.
Šiąnat knarkiau ir aš. Užtat dabar žvalus it kiaušinis,po kurio lukštu paukščio sparnai.
Čia prisimenu ką tik perskaitytą Ilgesės eilėraštį..
Būk laiminga ir prižiūrėk sparnus..